Psichologo nuomonė

Psichologiniai nevaisingumo aspektai

Nevaisingumas yra didžiulis išbandymas šeimai. Mūsų visuomenėje normaliomis vadinamos šeimos tarsi privalo turėti vaikų, todėl negalėdami jų sulaukti žmonės išgyvena stresą. Tyrimų duomenimis, net 50 proc. moterų ir 15 proc. vyrų, įskaičiuojant ir tuos, kuriems ilgainiui pavyko, nevaisingumą vadina didžiausia savo gyvenimo krize (S.Glahn, W.Cutrer, 2010). Ši krizė dažnai trunka ne mėnesius, bet metų metus, o kartais ir visą gyvenimą.

Skausmas, kurį išgyvena nevaisinga pora, prilyginamas tam, kurį išgyvename netekę artimo žmogaus. Skirtumas toks, kad mirus artimajam, neturime vilties, kad jis sugrįš. Liūdime, išgyvename gedulą, bet laikui bėgant susitaikome ir vienaip ar kitaip išmokstame gyventi toliau. Gedulas dėl nevaisingumo yra pasikartojantis, neužbaigtas. Kiekvieną mėnesį, su kiekviena procedūra atsiranda viltis ir vėl miršta. Šis procesas gali kartotis eilę metų iš eilės. Tai lyg atvira žaizda, kuri nuolat atsinaujina.

Besikartojantys emociniai praradimai ne vienam sukelia depresiją. Daugybė tyrimų patvirtina, kad nevaisingos poros dažniau serga depresija lyginant su kitomis šeimomis. Pavyzdžiui, nustatyta, kad moterų, kurios serga nevaisingumu du metus ir daugiau, depresijos lygis toks pat kaip moterų, sergančių tokiomis sunkiomis somatinėmis ligomis, kaip vėžys ar AIDS (Alice D. Domar, 2000) Medikamentai, naudojami gydyme, taip pat daro įtaką nuotaikų kaitai.

Žmonės, sužinoję nevaisingumo diagnozę, pereina tam tikras emocijų stadijas. Pirmoji reakcija būna šokas, neigimas. Pradžioje jie negali tuo patikėti, puoselėja viltis, laukia. Galiausiai pasiryžta lankytis pas gydytojus, vykdo jų rekomendacijas, bet sulaukti vaikelio ir vėl nepavyksta. Ilgainiui apima pyktis. Kitose gyvenimo situacijose galioja taisyklė – kuo daugiau įdedi pastangų, tuo geresnių rezultatų gali pasiekti. Su nevaisingumu yra kitaip, žmonės gali dėti visas pastangas, bet rezultato nesulaukia. Apima pyktis ir bejėgiškumas.

Kada pakartotinės pastangos pastoti būna bevaisės, procedūra po procedūros mažėja savęs vertinimas. Žmonės pasijunta esą brokuoti, niekam tikę, jaučia gėdą ir didelę kaltę, kad nuvylė sutuoktinį, tėvus, kitus artimuosius. Nevykėlio statusas išplinta į visas gyvenimo sritis, darbą, laisvalaikį. Atsiranda jausmas, kad nekontroliuoji savo emocijų ir bendrai viso gyvenimo.

Galiausiai jauni žmonės nuleidžia rankas, juos apima sąstingis, apatija, vangumas, dalis suserga depresija. Kai kuriems atsiranda somatiniai nusiskundimai, tokie kaip nuovargis, nemiga, valgymo sutrikimai, galvos, nugaros skausmai ir kt.
Dalis laikui bėgant visgi įveikia krizę, susitaiko su esama padėtimi. Nors tyrimai rodo, kad ir po 8-nerių metų nevaisingumo motyvacija sulaukti vaikelio labai aukšta, ypatingai tarp moterų (van Balen F., Trymbos-Kemper TCM, 1995)

Stresą sukelia ne tik nevaisingumas, bet ir jo gydymas. Nevaisingumo gydymas laikomas antru pagal stiprumą stresu po sutuoktinio mirties ar skyrybų (L.Anderheim, H.Holter, C.Bergh and A.Möller, 2005). Kartais net vaiko gimimas „neužglaisto“ padarytos psichologinės žalos. Vyro sėklos kokybės tyrimai, sėklos paėmimas spermogramai, ginekologinės moters apžiūros, histeroskopija, laparaskopija, ultragarsas, injekcijos ir dar daugelis kitų procedūrų yra varginančios ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Noras sulaukti vaikų toks didelis, kad žmonės rizikuoja savo sveikata.

Didelė dalis nevaisingų šeimų yra tikintys, praktikuojantys katalikai, todėl nelengva apsispręsti rinktis gydymą ir dėl įvairių etinių, religinių priežasčių.

Nevaisingumas sutrikdo ne tik žmogaus gyvenimą, bet ir poros tarpusavio santykius. Vienas iš meilės komponentų yra svajojimas apie savo mylimąjį/ją kaip bendrų vaikų tėvą/motiną. Mintis, kad nuvylė savo partnerį, yra viena iš priežasčių, kodėl pora išgyvena santykių krizę. Dėl ligos, gydymo specifikos, mylėjimosi „pagal grafiką“ sutrinka lytinis gyvenimas, sumažėja spontaniškumas, intymumas. Neretai apie savo išgyvenimus būna sunku atvirai kalbėtis su partneriu. Žmonės užsisklendžia, santykiai šąla. Kai kuriais atvejais poros nusprendžia skirtis net sulaukusios vaikų. Visgi dauguma įveikia krizę, atranda vidinę ir tarpusavio pusiausvyrą, gyvena toliau ir sprendžia rūpesčius kartu.

Nevaisingumas paliečia ne tik du žmones, bet ir visą šeimą plačiąja prasme – kažkas negali tapti seneliais, dėdėmis, tetomis. Kaip taisyklė, tėvai jaučia kaltę, atsakomybę, kad pagimdė vaikus sergančius nevaisingumu. Neretai tiesiog nemoka paguosi, neranda tinkamų žodžių. Vaikai savo ruožtu jaučia kaltę, kad negali padovanoti tėvams išsvajotų anūkų. Nenorėdami skaudinti tėvų, vengia jiems pasakoti apie savo nevaisingumą, nutyli apie atliekamas procedūras, kad vėliau ištikus nesėkmei nereiktų prieš tėvus teisintis. Dažnai broliai, seserys jau turi vaikų, todėl porai pasidaro skaudu dalyvauti šeimos susibūrimuose, jie ima vengti švenčių, laikui bėgant vis labiau tolsta nuo artimųjų, santykiai su tėvų šeima šąla.

Panašiai klostosi ir santykiai su draugais, pažįstamais, bendradarbiais. Jauna šeima, vengdama skausmo, nebedalyvauja jokiuose susibūrimuose, kur gali būti vaikų ar nėščių moterų. Jie pavargsta nuo nuolatinių, dažnai netaktiškų klausimų – kodėl neturite vaikų? nagi kada? gal jau?

Nepaisant to, kad paskutiniu metu vis daugiau dėmesio skiriama nevaisingumo problemai, visuomenėje vis dar sklando daugybė mitų. Vienas jų, turbūt labiausiai paplitusių, neva šie žmonės praeityje gyveno palaidą gyvenimą, darėsi abortus, sirgo lytiniu keliu plintančiomis ligomis, todėl dabar negali pastoti. Toli gražu šios šeimos nebūtinai yra asocialios. Švedijoje buvo ištirta beveik 600 porų, ir nustatyta, kad nevaisingų tarpe su aukštuoju išsilavinimu, buvo ženkliai daugiau, lyginant su kitais tyrime dalyvavusiais. Nevaisingų porų socialinis statusas, pajamos nesiskyrė nuo visų kitų apklaustų žmonių (T. Wischmann, H. Stammer, H. Scherg, I. Gerhard, Verres, 2001).
Dar vienas mitas, neva nevaisingumu žmonės yra baudžiami už kažkada jų pačių, jų tėvų ar protėvių padarytas nuodėmes. Tai vienas žiauriausių dalykų, kuriuos galime pasakyti nevaisingai porai „Galbūt Dievas nenorėjo, kad būtumėte tėvais“. Baisu žmogui teigti, kad jis būtų toks blogas, netinkamas tėvas/motina, kad gamta jį „sterilizavo“. Komentaras, kad „galbūt tai nelemta“ yra labai nejautrus. Nevaisingumas yra medicininė liga, ne Dievo ar motinos gamtos bausmė.

Mitų labai daug, kad aptartume juos visus, prireiktų atskiro straipsnio. Svarbiausia yra tai, kad žmonės, kuriems ir taip nelengva, dar turi kovoti ir su visuomenės nuostatomis. Niekam turbūt ne paslaptis, kad šeimų, susiduriančių su nevaisingumu, Lietuvoje vis daugėja. Todėl labai svarbi ne tik kokybiška, efektyvi medicininė pagalba jiems, bet ir apskritai svarbus yra mūsų visų, visuomenės palaikymas.

 

Psichologė Romena Kačinienė

Uždaryti

Ačiū. Registracija sėkmingai atlikta.

Netrukus su Jumis susisieksime.

Mums jau 15 - metų.

Registruokitės konsultacijai

Darbo laikas