Dažniausiai užduodami klausimai

Nevaisingumo situacija Lietuvoje niekuo nesiskiria nuo padėties kitose pasaulio ir Europos šalyse. Prieš 22 metus, kai pradėjau dirbti su negalinčiomis pastoti poromis, statistika rodė, kad vaisingumo problemų turi apie 10 proc. porų. O dabar tokių porų yra 15 proc. Vadinasi, kas šešta pora negali susilaukti vaikų. Medicininėje mokslinėje literatūroje teigiama, kad po 10-15 metų vaisingumo problemų turės kas trečia pora (30 proc.).

Tai lemia daugybė dalykų... Gyvename užterštoje aplinkoje. „Švariose“ šalyse, nepalietose civilizacijos, vaisingumo problemų mažiau. Be to, jie nevaisingumą stengiasi išspręsti kitu keliu – siūlo ne gydytis, o įsivaikinti. Šia tema buvo diskutuojama akušerių-ginekologų simpoziume Keiptaune (Pietų Afrikoje), kuriame neseniai dalyvavau. Afrikoje be galo daug našlaičių vaikų, juos siūloma įsivaikinti nevaisingoms poroms. Taip išsprendžiamos dvi problemos – vaikui randama šeima ir sutaupoma lėšų nevaisingumo gydymui.

Tokia alternatyva, manau, žmogų labai žeidžia. Tiesa, tokių pasiūlymų nuskamba žiniasklaidoje – neva, kam nevaisingos poros gydosi, kai tuo tarpu pilni vaikų namai. Iš tikrųjų ne mūsų teisė spręsti, ką žmogui daryti. Niekada negalėčiau pasakyti pacientui „ko čia vargstat?“. Juk turėti savo biologinį palikuonį, pratęsti save yra vienas iš svarbiausių gyvenimo tikslų. Šis savęs pratęsimo instinktas be galo stiprus, nežiūrint nei išsilavinimo, nei rasės.

Nuo senų laikų kaimuose sklandydavo tokios bobučių apkalbos – jei jau pora neturi vaikų, vadinasi, moteris yra pasidariusi abortą. Vyrų dėl nevaisingumo niekas nekaltindavo, tik moterys galėjo būti „bergždžios“. Deja, tikrovė visai kitokia.

Prieš 15-20 metų apie 70 proc. nevaisingumo priežasčių priklausydavo nuo moters. Vyrai tikrai buvo sveikesni. Dabar nevaisingumo priežastys pasiskirsčiusios taip: 40 proc. priklauso nuo moterų, 40 proc. – nuo vyrų, 10 proc. priklauso nuo abiejų, o 10 proc. priežasčių lieka neaiškios. Vadinasi, tiek vyrai, tiek moterys vienodai „kalti“ dėl nevaisingumo. Deja, vyrų nevaisingumo daugėja, spermos kokybė blogėja. Tam įtakos turi labai daug veiksnių. Ne tik rūkymas ir alkoholis, kaip mes įsivaizduojame, bet ir aplinkos bei maisto užterštumas.

Pirmoje vietoje – lytiniu keliu plintančios infekcijos, kurios gali pakenkti tiek vyro, tiek moters vaisingumui. Dažniausios – chlamidijos ir ureaplazmos, kiek rečiau – mikoplazmos, dar rečiau – gonorėja, trichomonos. Skandinavijoje šių infekcijų banga buvo prieš 10-15 metų, o Lietuvoje šis pikas tęsiasi jau paskutiniuosius 5 metus. Populiariausios infekcijos – chlamidijos ir ureaplazmos – 90 proc. plinta lytiniu keliu. Maža tikimybė, kad jomis žmogus užsikrės ežere ar pirtyje.

Dažniausiai  vis dėlto taip. Gali būti ir buitinių priežasčių, bet, kaip minėjau, ne daugiau kaip 10 proc. (tos pačios pirtelės, baseinai, svetimi rankšluosčiai). Tiesa, kartais infekcija gali būti labai sena, tūnanti organizme kad ir 10-15 metų, tad galbūt ja vyras ar moteris jau buvo užsikrėtę iki sutikdami vienas kitą. Sumažėjus organizmo atsparumui infekcija „pakelia galvą“. Šios lytiniu keliu plintančios infekcijos moterims sukelia kiaušintakių nepraeinamumą (jos tampa pirmosiomis kandidatėmis į dirbtinį apvaisinimą), o vyrams – lėtinius prostatitus, kurie yra labai sunkiai gydomi. Norint išsigydyti ureaplazmas vyrams kartais reikia ir kelių gydymo kursų, gydymas trunka iki pusės metų.

Mes, vaisingumo gydytojai, labai rekomenduojame nepradėti anksti lytinio gyvenimo, naudotis prezervatyvais, kalbėti apie tai su vaikais. Nes kartais būsimo nevaisingumo priežastis gali būti kvailos jaunystės klaidos – nesaugus ankstyvas seksas. Kaip minėjau, Skandinavijos šalyse lytinių infekcijų bumas praėjo, nes visuomenė buvo labai aktyviai šviečiama, kalama į galvas, kad nuo šių infekcijų apsaugo tik prezervatyvai. Deja, mes, gydytojai, kartais internetu atsakinėjame ir į 14 metų paauglių klausimus apie jų lytinį gyvenimą...

Antroji gana dažna nevaisingumo priežastis – hormoniniai moterų sutrikimai, jie sudaro apie 30 proc. moterų nevaisingumo priežasčių. Šių sutrikimų skaičius nedaugėja – kiek procentų moterų skundėsi hormoniniais sutrikimais anksčiau, tiek ir dabar. Tokie sutrikimai gali būti įgimti, pavyzdžiui, lėtinės anovuliacijos sindromas, kai kiaušialąsčių yra pakankamai, tačiau ovuliacija arba nevyksta, arba vyksta nereguliariai, todėl moteris negali pastoti. Hormonų apykaitą paveikia daugybė priežasčių, pavyzdžiui, skydliaukės ligos, buvę nėštumo nutraukimai, net gimdymai (taip galėjo atsitikti ir Jūsų skaitytojai – po gimdymo sutriko hormonų apykaita). Šiaip patys nėštumo nutraukimai, jei jie atlikti gydymo įstaigoje, vaisingumui nekenkia, tačiau jie gali sutrikdyti hormonų pusiausvyrą. Juk organizmas buvo pasiruošęs ilgam nėštumui, o staiga šis baigėsi! Hormonų apykaitą sutrikdo ir stresai, įtampa, juk kartais dėl įtampos gali net dingti mėnesinės.

Mums patarinėti lengva. Sakome pacientėms – atsipalaiduokite, nesistenkite skubėti, nealinkite organizmo. Tačiau jos sako – tai neįmanoma, galvoje plaka plaktukėlis, kad „reikia stengtis pastoti“. Ta įtampa mažina pastojimo šansą. Kiekvienas yra girdėjęs istorijų, kaip pora labai stengėsi, „darė vaikutį“, o kai nuleido rankas, nebegalvojo apie tai, ėmė ir pastojo.

Norėčiau grįžti prie ankstesnio klausimo, kai kalbėjau, jog dėl lytinių infekcijų gali susidaryti kiaušintakių nepraeinamumas. Jei moterims diagnozuota ši patologija, priežasčių gali būti ir daugiau – pavyzdžiui, paprasta infekcija (streptokokai, stafilokokai, kurie „gyvena“ mūsų organizmuose ir „sukyla“ nusilpus imunitetui). Tad jokiu būdu nereiškia, kad ta moteris, kurios kiaušintakiai nepratekami, būtinai yra užsikrėtusi lytiniu keliu plintančia infekcija.

Dar viena dažna moterų nevaisingumo priežastis – endometriozė, dėl kurios susidaro sąaugos, cistos. Sergamumas šia liga didėja.

Dažniausia vyrų nevaisingumo priežastis – prasta spermos kokybė. Yra dvi blogybės – arba per mažas spermatozoidų judrumas, arba per maža jų koncentracija. Deja, atlikę tyrimus mes negalime pasakyti vyrui, kodėl taip yra. Ir nieko negalime pasiūlyti, kad spermos kokybė pagerėtų. Pasaulyje dar nėra išrasta vaistų, gerinančių spermatozoidų judrumą ar didinančių jų skaičių. Kol kas tokie vaistai – utopija. Galime pasiūlyti nebent maisto papildų, vitaminų, kurie gali tik šiek tiek pagerinti spermos kokybę. Belieka siūlyti pagalbines priemones – inseminaciją (kai surinkta ir apdorota vyro sperma suleidžiama moteriai į gimdą) arba dirbtinį apvaisinimą.

Vyrai turėtų suvokti, kad spermos pakitimai nėra jų kaltė, vyriškumo pažeminimas, seksualinio pajėgumo sumažėjimas. Vyras tikrai nėra mažiau vyriškas dėl to, kad jo spermoje mažiau spermatozoidų ar jie lėčiau juda. Tai tiesiog sveikatos sutrikimas, kurį reikia išsitirti, kad žinotumei tolesnius žingsnius norėdamas susilaukti vaikų.

Teko skaityti, kad lietuvių vyrų sperma labai kokybiška.

Deja, ji tokia pati, kaip ir visų... Teko lankytis daugybėje pasaulinių ir Europos konferencijų, kuriose aiškiai pasakomi skaičiai. Sperma blogėja katastrofiškai greitai.

Porų su antriniu nevaisingumu daugėja. Anksčiau buvo manoma, kad antrinis nevaisingumas dažniausiai pasitaiko po nėštumo nutraukimo. Deja, taip gali būti ir po gimdymo. Net 10-20 proc. (tikslios statistikos nėra) šeimų nebegali pakartotinai pastoti. Tokių pacientų turime daugybę. Priežastys? Tie patys hormoniniai moters sutrikimai, kai kada – hormoninių kontraceptinių priemonių naudojimas. Todėl moterims, kurios planuoja trumpą pertrauką tarp vaikų, patariame naudoti nehormonines kontraceptines priemones. Antrinis nevaisingumas gali būti dėl lytinių organų uždegimų, dėl jų kiaušintakiai tampa nepratekami. Be to, su amžiumi keičiasi ir spermos rodikliai. Vyro spermos kokybė kartais blogėja labai greitai – po dvejų metų pakartojus tyrimus rodikliai kartais būna gerokai blogesni. Tad ką kalbėti, jei pora antrą vaiką suplanuoja po 10-15 metų – vyro sperma jau gali būti labai suprastėjusi.

Štai dėl ko tas poras, kurios ateina konsultuotis dėl antrinio nevaisingumo, tenka tirti lygiai taip pat, kaip ir tas, kurios negali pastoti pirmą kartą.

Kartais ir medicina ne viską žino... Yra vadinamasis imunologinis nesuderinamumas. Jis nėra iki galo ištyrinėtas, kai kurie mokslininkai bando šią hipotezę kritikuoti. Manoma, kad spermatozoidai negali praeiti pro gimdo kaklelį, nes jo gleivėse gaminasi specialūs antikūnai, kurie nepraleidžia būtent to vyro spermos.

Lyg dalintume žmogui laiką... Anksčiau buvo sakoma, kad jei pora nepastojo per 2 metus, jau turėtų kreiptis į medikus. Dabar šis laikas trumpinamas, siūloma nebelaukti ilgiau nei metus. Kalbame apie lytinį gyvenimą nesisaugant, bet ir neplanuojant, neskaičiuojant vaisingų dienų, negulint iškėlus kojų, neapkraunant savo psichikos ir jokiais kitais būdais neforsuojant. Nesisaugant per metus 90 proc. vaisingų porų turėtų pastoti, likę 10 proc. vaisingų porų pastoja per antrus metus. Vadinasi, jei pora vaisinga, per dvejus metus pastojimo tikimybė yra 100 proc. jei pora nepastojo per metus, vadinasi, „varpeliai jau suskambėjo“ ir siūlome pasitikrinti. O jei moteris vyresnė nei 35 metai, siūlome net ir tų metų nebelaukti. Jei nepastojo per pusmetį, jau tegul ir pasitikrina... Nes po 35 metų biologinis ląstelių senėjimas vyksta labai sparčiai, ir pastojimo tikimybė mažėja labai staigiai. Žinoma, mes turime daugybę pacienčių, su mūsų pagalba pastojusių ir 45-50 metų, tačiau tai neturi būti siekiamybė. Šeimos turėtų suvokti – nevaisingumas jaunėja, vis jaunesnės poros negali pastoti, todėl reikėtų susidėlioti prioritetus taip, kad vaikai nebūtų planuose „nukelti“ keturiasdešimtmečio link.

Kalbant apie antrinį nevaisingumą, tą laiką (metus) reikia skaičiuoti nuo atsinaujinusių mėnesinių. Jei nepavyko pastoti per aptartus terminus, galima kreiptis ir į šeimos gydytoją, kuris rekomenduos, ką daryti toliau, pasiūlys kai kuriuos tyrimus. Galima iškart kreiptis į specializuotas gydymo įstaigas – sugaišite mažiau laiko.

Tai mitas. Daugybei porų nereikia net jokio gydymo, tik apžiūros ir patarimo. Prieš 10 metų Lietuvoje buvo 50 000 nevaisingų porų. Dabar manoma, kad tokių porų yra apie 70 000 (tikslios statistikos nėra). O dirbtinio apvaisinimo procedūrų Lietuvoje reikėtų ne daugiau kaip 3000 per metus. Tik šioms poroms teks patirti didelių išlaidų. O visiems kitiems gali padėti daug pigesni, o kartais ir visai nemokami dalykai. Kartais tereikia papasakoti, kas yra ovuliacija, ir patarti, kaip ją nustatyti bei kada mylėtis. Echoskopu dažnai galima nustatyti net būsimos ovuliacijos valandą. Kartais pakanka nedidelio kurso kiaušidžių veiklą stimuliuojančių preparatų, ir moteris pastoja. O kartais užtenka tik vitaminų ir papildų.

Net jei skiriamas rimtesnis gydymas ar tyrimai (pavyzdžiui, laparoskopinės operacijos, kurių metu pašalinami pertekliniai folikulai arba kiaušintakių praeinamumo tyrimai), jie gali būti atliekami valstybinėse gydymo įstaigose, į kurias nukreipiame, o operacijas apmoka ligonių kasos. Inseminacijos kainuoja ne tūkstančius, o šimtus.

Ovuliacija iš tiesų trunka 24 valandas. Tačiau spermatozoidai yra gyvybingi 3 paras. Tad realiai vaisingų dienų per mėnesį nėra tiek daug, viso labo 3. Norinčioms pastoti poroms siūloma sekti ovuliaciją. Anksčiau rekomenduotas bazinės temperatūros matavimo būdas jau laikomas truputį atgyvenusiu, jis nėra labai tikslus. Dabar siūlome įsigyti naujoviškus ovuliacijos testus (šie testai puikiai tinka ir natūraliai kontracepcijai). Ovuliacijos laikas ne visada būna pastovus, ir ne visada – ciklo viduryje. Kartais būna kazuistinių situacijų, kai ovuliacija įvyksta iškart po mėnesinių ar tuoj prieš kitas mėnesines. Norint pastoti reikėtų taikyti būtent tą parą, kai vykstą ovuliacija. Ir mes, kai atliekame dirbtinį apvaisinimą, skaičiuojame ovuliacijos laiką laibai tiksliai – jei pavėluosi nors kelias valandas, kiaušinėlis nebus apvaisintas.