„Kai mama pasakė, kad mes taip gimėme, aš pradėjau juoktis, o sesė apsiverkė“, – „Lietuvos rytui“ atviravo Miglė. Ji ir jos dvynė sesuo Agnė – pirmosios Lietuvos pilietės, gimusios po pagalbinio apvaisinimo. Sausio 9 dieną joms sukaks 23-eji. Kokios jos?
Miglė jau trejus metus gyvena Londone, o dešimčia minučių vyresnė Agnė su tėvais – Lietuvoje. Abi – laimingos. Kaip ir jų tėvai.
Kaip šiuo metu jaučiasi istorinės dvynės, galite paskaityti čia.
Taigi kaip prasidėjo šių nepaprastų dvynių istorija?
Agnės ir Miglės motina ištekėjo 25-erių. Po santuokos su dvejais metais vyresniu vyru įsikūrė jo darbovietės paskirtame vieno kambario bute. Moteris augo trijų vaikų šeimoje, todėl visuomet žinojo, jog ir pati norės turėti ne vieną atžalą. Tačiau susituokusi pora neskubėjo iškart pagausinti šeimos, norėjo tvirčiau atsistoti ant kojų. Bet kai nusprendė, kad jau atėjo laikas susilaukti vaikų, to padaryti nesisekė.
Tada moterį apėmė jausmai, kurių niekada nemanė patirsianti. Apimta nerimo, bet vildamasi susilaukti vaikų, ji ėmė bandyti viską. Teko iškentėti anksčiau populiarią, bet labai skausmingą liaudiškai vadinamą kiaušintakių prapūtimo procedūrą, taip pat laparoskopiją (operaciją, per kurią pilve padaromi nedideli pjūviai ir specialiais įrankiais chirurgas turi galimybę ištirti pilvo ertmę). Tai patvirtino, kad moteris tikrai negali pastoti natūraliu būdu.
Vis labiau gniuždoma nevilties ji pasuko pas žolininkus, užkalbėtojus, ėmė dažniau lankytis
bažnyčioje.
Vizitas buvo lemtingas.
O tada visai atsitiktinai likimas suvedė su gydytoja ginekologe Gražina Bogdanskiene. Vaikų negalinti susilaukti moteris pas ją užsuko pasitikrinti ir išsakė savo bėdas.
Bet tas vizitas, pasirodo, buvo lemtingas. Po kurio laiko ji sulaukė gydytojos skambučio su pasiūlymu.
Su viena Londono ligoninių bendradarbiavusi G.Bogdanskienė rinko grupę moterų, kurioms ruošėsi atlikti pirmąją pagalbinio apvaisinimo procedūrą Lietuvos medicinos istorijoje. Prieš tai dvi savaites Lietuvoje moterys buvo ruošiamos hormoniniais vaistais ir per ovuliaciją skraidinamos į Angliją. O po procedūros grįždavo į Lietuvą laukti rezultatų. Tuomet 31erių moteriai vėl sužibo viltis, todėl gydytojos pasiūlymo neatsisakė. Kaip ir dar trys lietuvių poros. Procedūra Londone vyko sklandžiai. Nors anglų kalbos moteris nemokėjo, ji jautėsi puikiai, pasitikėjo savo gydytoja, buvo apsupta besišypsančių ligoninės darbuotojų. Tačiau grįžus į Lietuvą vėl užplūdo nerimas – juk procedūra galėjo ir nepasisekti. Moteris vėl patraukė į bažnyčią. Galiausiai susapnavo pranašišką sapną, kuris išsipildė. Sužinojo, kad laukiasi.
Džiaugsmas augo su kiekvienu nėštumo mėnesiu. Būsimoji motina žinojo, kad nešioja du kūdikius, tačiau tik pagimdžiusi pamatė, kad tai – mergaitės.
Gimtadienio staigmena
Apie tai, kad moteriai buvo atlikta pagalbinio apvaisinimo procedūra, žinojo tiktai artimiausi šeimos žmonės. Ji nusprendė, kad ir dukroms tai atskleis tik tada, kai joms sukaks 18 metų. Tą sausio dieną, prieš penkerius metus, seserys buvo namuose. Užėjusi į jų kambarį motina atsargiai prabilo, jog yra šis tas, ką ji norėjo jau seniai pasakyti. Dvynės sukluso – suprato išgirsiančios kažką labai svarbaus. „Ir štai mama pagaliau ištarė, jog mudvi gimėme po pagalbinio apvaisinimo. Mūsų reakcija buvo keista, nežinau, kodėl būtent tokia – aš pradėjau juoktis, o sesuo verkti. Tačiau kartu džiaugiausi, mačiau, kad džiaugiasi ir Agnė. Norėjosi visiems papasakoti, kad esame pirmi Lietuvoje vaikai, gimę po pagalbinio apvaisinimo. Ėmėme čiauškėti, kokia šauni mūsų šeima, įėjusi į istoriją“, – prisiminė Miglė.
Seserys iškart puolė ieškoti daugiau informacijos internete. Rado keletą G.Bogdanskienės interviu, taip pat užfiksuotą faktą, kad 1993 metais buvo atlikta pirmoji pagalbinio apvaisinimo procedūra Lietuvoje, o 1994 metų sausio 9ąją gimė dvi mergaitės. „Ilgą laiką šį procedūra buvo vadinama dirbtiniu apvaisinimu. Bet juk tai nesąmonė. Nieko dirbtinio čia nėra – mudvi su seserimi esame mamos ir tėčio vaikai. Mes tikros“, – karštai kalbėjo Miglė, tarsi tildydama davatkiškai mąstančius žmones, kurių dar apstu.
Vilnietė gydytoja patirtį kaupė daugelį metų
– Atlikti pirmąsias pagalbinio apvaisinimo procedūras Lietuvos istorijoje buvo drąsus žingsnis. Matyt, ne tik jums, bet ir jūsų pacientėms, jų vyrams. Ar jautėte šeimų pasitikėjimą, kai pirmą kartą skraidinote jas į Londoną? – pasiteiravome gydytojos akušerėsginekologės Gražinos Bogdanskienės.
– Nebuvo drąsu daryti tai, kas iki tol Lietuvoje ne tik nebuvo daroma, bet ir mažai žinoma. Tai buvo visiškai naujas gydymo būdas. Turbūt iš šalies kai kam galėjo atrodyti kaip stebuklinga procedūra. Kai pati mokiausi tuometėje Kauno medicinos akademijoje, apie tai ten nebuvau girdėjusi. Vėliau, 1990–1993 metais, atlikti pagalbinio apvaisinimo procedūrą mokiausi Danijos ir Jungtinės Karalystės klinikose, tad atrodė viskas aišku. Be to, pasitikėjau britų laboratorija. Svarbiausia buvo rezultatai. Pastojimo tikimybė, atlikus pagalbinį apvaisinimą, tais metais buvo 30 procentų. Patobulėjus technologijoms ir sukaupus daugiau patirties dabar šis skaičius siekia 50–70 procentų. Kai pirmą kartą vykome į Londoną, iš keturių moterų pastojo viena. Būtent ta, kuri ir pagimdė pirmąsias mergaites po pagalbinio apvaisinimo.
– Kaip organizuodavote tas keliones?
– Aš rūpindavausi viskuo – pradedant lėktuvo bilietais ir baigiant pagalbinio apvaisinimo procedūra.
Pirmiausia reikėdavo suderinti visų moterų ovuliacijos dienas, o kartais iškildavo netikėtumų ir dėl vyrų. Juk procedūrai atlikti reikia abiejų. Kartą vienos pacientės vyras, užuot skridęs lėktuvu, nusprendė į Londono atvažiuoti automobiliu. Tačiau negavo kažkurios šalies vizos ir užtruko. Patekome į keblią situaciją: jau reikia daryti
procedūrą, reikia vyro spermos, o jo dar nėra. Vis dėlto spėjome.
– Ar palaikote ryšius su buvusiomis pacientėmis?
– Iš kai kurių sulaukiu pasveikinimų su šventėmis. Esu išsaugojusi pirmąsias dvynes pagimdžiusios motinos simbolinę atsidėkojimo dovanėlę ir mergaičių nuotraukas, kai joms buvo vos po keletą metų.
– Nuo šių metų Lietuvoje įsigaliojo Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Ar jis tikrai labai reikalingas?
– Apie tai, kad reikia įstatymo, pradėjome kalbėti jau tada, kai įkūriau Vaisingumo centrą. Šį sausį jam sukanka 20 metų. 1999aisiais būtent mano iniciatyva buvo išleistas tuomečio sveikatos apsaugos ministro Mindaugo Stankevičiaus įsakymas, kuriuo vadovaudamiesi visus tuos metus tvarkingai dirbome. Jame buvo numatyta, kad galima atlikti pagalbinį apvaisinimą, bet nebuvo leidžiama
nei kiaušialąsčių, nei spermos donorystė. Tačiau reikėjo ir įstatymo – labiausiai dėl to, kad pacientams pagaliau būtų galima užtikrinti
visos procedūros ar bent dalies jos kompensavimą.
– Po ilgų ginčų buvo priimtas vadinamasis liberalesnis įstatymo variantas. Ką apie jį manote?
– Įstatymas atrodytų geras ir medikams, ir pacientams. Tačiau jis nėra iki galo aiškus, mes, dirbantys šioje srityje, nežinome, kokios tvarkos turime laikytis. Įstatymas kai kur nesutampa su lydimaisiais teisės aktais. Pavyzdžiui, jis numato, kad pagalbinio apvaisinimo įstaiga nebūtinai privalo turėti lytinių ląstelių banką. O štai ministro įsakymuose nurodyta, kad pagalbinio apvaisinimo įstaiga privalo jį turėti.
Klausimas: ar Lietuvai reikia aštuonių lytinių ląstelių bankų? Tiek yra vaisingumo įstaigų. Ir jei jos turės saugoti embrionus neapibrėžtą laiką, kas už tai mokės? Pacientai? Ir kiek laiko?
Mano nuomone, geriau būtų įkurtas vienas bankas universitetinėje klinikoje, o valstybė, apsiėmusi finansuoti pagalbinio apvaisinimo procedūrą, kompensuotų ir embrionų saugojimą.
Iš patirties žinau, kad laikyti lytines ląsteles ir embrionus yra brangus malonumas. Yra prieštaravimų ir pačiame ministro įsakyme. Viename skyriuje nurodyta, kad embrionai yra tvarkomi lytinių ląstelių banko nustatyta tvarka, o kitame – kad embrionus reikia tvarkyti. Žmonių palaikų laidojimo įstatymo nustatyta tvarka. Tad neaišku, kiek laiko privalu saugoti embrionus ir ką su jais daryti po to.
Vis dar vyksta diskusijos dėl embrionų donorytės. Manau, kad dėl to keliama per daug triukšmo. Per dvidešimt mano klinikos darbo metų neatsirado nė vienos poros, kuri būtų kreipusis dėl embrionų donorystės – nei iš Lietuvos, nei iš užsienio.